Aš nustoju kvėpuoti. Visus apžvelgiu. Užjaučiantis šypsnys; pašaipios grimasos; iššaukiantys aukštai pakelti antakiai; abejingai trūkčiojami pečiai…
Kas tai? Ar yra kokia išeitis? Ar iš tiesų viskas prarasta?
Kraujas užlieja smegenis. Jeigu aš ką pasakyčiau, būtų tik blogiau. Daugiau nebeištveriu. Apsisuku ant kulno ir jau bėgu laiptais žemyn iš čia, už kampo, į parką, pirma įsikišu ausines į ausis ir paleidžiu viską užgožiančią monotonišką muziką. Ir tada bėgu, paprasčiausiai bėgu, nesvarbu kur; svarbiausia bėgti ir apie nieką negalvoti…
Galų gale visas suprakaitavęs galiu bent kuom pasidžiaugti: dušas! Paskui apsivelku švarius marškinėlius ir puolu ant lovos, tada prisimenu Ingą. Ji jau kartą man padėjo.
Aš jai paskambinu ir pradedu kažką lementi, bet jai, atrodo, viskas gana aišku:
„Palauk, aš parašysiu tau laišką“. Po valandėlės negalėjau liautis skaitęs;  tai buvo taip malonu: žmogus rašė trumpai ir  taktiškai, labai šaltai ir jautėsi atstumas.  Tai buvo sąmoningo, padėtį kontroliuojančio asmens  laiškas. Iš padėties išėjau kaip nugalėtojas!
Dar negalėdamas patikėti savo akimis, pasirašau po laišku... gyvenimas tęsiasi toliau!