„Ša, tyliai, vaikas miega!”- ir kojas dėliojame atsargiau! - - -
Tiek žodžiams „šaukti“, „garsiai“ , tiek žodžiui „tyliai“ smegenyse yra tam tikri jungikliai, į kuriuos iš karto patenka srovė, kai tik apie tai kalbame. Žodis „ne“ neturi jokio jungiklio, nes tardami žodį „ne“ nematome jokio vaizdo, kaip yra, kai tariame daiktų ar veiklos pavadinimus. Todėl girdėdami  „nešauk taip garsiai!“ suprantame, kad reikia garsiai šaukti, nes žodžiai „šauk“ ir „garsiai“ susijungia su atitinkamais jungikliais ir gauna srovę. Tas, kuris vis tik gali susilaikyti ir nepradeda šaukti, iš tiesų jau gali valdyti savo elgesį!

Šis lemtingas jungiklio nebuvimas, į kurį mes vis apeliuojame per liepiamuosius sakinius, turi liūdnas auklėjimo pasekmes: „kas nenori girdėti, turi jausti“. Nes tik baimės jausmas gali sustabdyti tai, kas žodžiu buvo paliepta.
Kas pasakyta apie ausis, lygiai taip pat galioja ir akims, kai , pavyzdžiui, rašymo klaidą gražiai pabrėžiame raudona spalva. Nenoras kartoti vėl tų pačių klaidų iš tiesų iššaukia baimę gauti pažymį.
Būtų viskas labai paprasta, jeigu užuot apie tai kalbėję  ar pabraukę tai, ką mes turime palikti, imtume iš karto daryti tai, ką turime daryti.