Įkristi į minkštą sofą, ištiesti kojas, spaudinėti distancinį valdymą ir rinktis TV programas, tuo pačiu mėgautis sočiu valgiu… Koks nerūpestingas ir gražus gali būti gyvenimas!
Šūviai, dūriai durklu, smaugimas ir visa kita, kas rodoma per televizorių gali visai nepakenkti šitam patogiam jausmui. Priešingai: tai mus apsaugo nuo nuobodulio!
Kai Pavlovas savo šuniui parodydavo dešrą, iš gyvūno burnos visada išvarvėdavo seilės. Kas turi šunį, žino tai.

Ar tavo šuniui yra kada nors išvarvėjusios seilės, kai jis klausėsi bažnyčios varpų skambesio? Pavlovas kurį laiką duodamas šuniui dešrą paskambindavo varpeliu. Rezultatas: po kurio laiko dešros šuniui nebereikėjo. Varpelis…ir šuo ilgesingai laukdavo jo skambėjimo, o iš burnos ištrykšdavo seilės.

Tuo pačiu metu vykstantys dalykai smegenyse auga kartu, ir mes nebegalime šitų dalykų išgyventi atskirai – lygiai taip pat susijungia mėgavimasis ir smurtas, nes žiūrėdami televizorių abu dalykus išgyvename tuo pačiu metu.

DĖMESIO! DĖMESIO! Ilgą laiką smurto scenų žiūrėjimas per televizorių yra tarsi laiko bomba, galinti visada įsijungti smegenyse: jaunuoliai pamišėliai, kurie paprastai apibūdinami  draugiškais ir į pagalbą ateinančiais žmonėmis, pasakoja, kaip jie neplanavo ką nors užmušti, tačiau negalėjo pasipriešinti apgaulingam gražiam jausmui, kuris vertė daryti toliau.